Tenerifė - 2013

Skrendam!  Dievinu momentą, kai lėktuvo ratai atsiplėšia nuo pakilimo tako: ima tolti žemė, namai ir medžiai darosi mažutukai, ir tolsta nuo mūsų sparnų, pranyksta kažkur ten apačioje.

Šįkart viskas kiek kitaip – vėlyvas rugsėjo dienos vakaras, keleivių eilutė jau nemaža išsirikiavusi laukia Ryanair sparnuočio.  Kruopščiai pagal visas rekomendacijas sudėtas bagažas (bet paskutinę akimirką dar nubėgau iki Duty free parduotuvėlės nupirkau dėžutę Rūtos šokolado – nemoku į svečius važiuoti tuščiomis rankomis).  Taigi kelionė prasideda nuo bagažo pakavimo.  Prisiklausę visokių pasakėčių apie Ryanair standartus ir išstudijavę oficialias rekomendacijas,  bagažą su Vytu ir svėrėm ir matavom, neužmiršome be abejo reikalavimų skysčių ir į juos panašių substancijų (kremai, dantų pastos etc.) gabenimui.  Viskas kas netilpo į lagaminus – striukės, kalnų batai, megztiniai – buvo susivilkta ant savęs – o skrendame tai į Tenerifę (per Londoną).  Iš  karto turiu pasakyti, ne toks baisus velnias, kaip jį paišo.  Aišku, jeigu tas lagaminas akivaizdžiai viršija standartus, mandagios tarnautojos paprašo įkišti į gabaritų dėžę (matėme kaip Tenerifės oro uoste bandant ištraukti lagaminą iš matavimo rėmo, buvo nuplėšta išorinė kišenė).  O Londono oro uoste mielos mergaitės tiesiog pavaikščiojo tarp keleivių su tokiom kartoninėm dėžėm – buvo tik vizuali patikra.

Taigi stovime, laukiame, trepsime.  Štai matome atskrenda lėktuvėlis, mitriai privairuoja prie įlaipinimo vartų, pro vienas duris išleidžia keleivius, prie kitų stiuardesės jau laipina skrisiančiuosius.  Pokštas žinoma, bet situacija panaši: atidaro mums vartus ir sako „bėgte į lėktuvą“.  Čia pat privažiuoja kuro cisterna, pumpuoja kurą, keleiviai greitai ir klusniai sutūpia į vietas.  Lėktuvėlis sumosikuoja sparnais – skrendam!

Naktis Stansted oro uoste rimtas išbandymas.   Atskridus pirmą valandą nakties visos sėdimos vietos jau užimtos, kiti jau ir gulom įsitaisę ramiuose kampučiuose.  Kiek prisimenu Šeremetjevo aerouostą – tai ten ir sėdėt visiems užteko, ir kavinukė visą naktį veikė.  Tiek to – kavinukė yra ir čia.  Svarų irgi turiu – tik kompanijos nėra : Vytas man draugijos nepalaiko.  Bet kol geriu kavą – ilgai ilgai – galiu pasėdėti. 

Nemeluosiu – ir prisnūstu truputėli.  Paskui vėl miname ratus ieškodami kur prisiglausti.  Pabandome kitų keleivių pavyzdžiu prisiglausti kamputyje ant grindų, bet man per šalta.  Pakylu ir vėl leidžiuosi į žygį – valio, randu kėdę, prisėdu ir atsijungiu.  Pabundu, kai į aerouostą ima plūsti keleiviai, viskas pagyvėja, bagažo patikra, Duty free parduotuvėlės, prie įlaipinimo vartų jau ir sėdimų vietų daugiau. Mes vėl ore, su savo striukėmis, megztiniais, kalnų batais lekiame į Tenerifę.

Kažkuriuo momentu, kai pabosta stebėti maistą ir gėrimus vežiojančias stiuardeses, pamatau,  kad išskridome iš debesų zonos – už iliuminatoriaus šviesus akinamai ryškus vaizdas – bekraštis vandenynas.   Dar po kokios  valandos skrydžio pasirodo sala: statūs krantai aprėminti baltų purslų girlianda.  Vaizdas nepakartojamas.  Tai dar ne mūsų sala, bet priežastis džiūgauti – artėjame.

Tenerifės oro uosto (TFS) salėje nusiplėšiame nuo savęs striukes ir megztinius ir skuodžiame ieškoti išsinuomoto automobilio.  Internetu firmoje „AutoReisen“ buvo užsakytas Citroen C3 ar panašios klasės automobilis už 110 € dešimčiai dienų.  Panašios klasės pasirodė besąs fordelis  Fiesta.  Buvome iš anksto įspėti, kad automobilį galima išsinuomoti Ispanijoje tik su kreditine kortele.

Automobilis iš pradžių kriuksėjo, nenorom lipo į kalniuką, net autostradoje nenorėjo važiuoti ketvirtu bėgiu – mums net kilo įtarimas, kad prieš tai buvę nuomininkai grąžindami automobilį benzino normą papildė kažkokiu kitokiu skysčiu.  Vėliau, papildžius kuro, klusniai kopė į kalnus, o mes jį tokiais serpentinais pagainiojome.

Bet tai buvo vėliau, o kol kas mes vos nusimetę šiltus rūbus, nuspyrę kalnų batus nuskuodėm susitikti su Vyto draugu, maloniai pasiūliusiu mums prieglobstį savo kalnų viloje, - taip buvo manyta iš pradžių, bet taip ir liko neįgyvendinta, nes viloje vis dar vyko remontas.  Buvom apgyvendinti apartamentuose puikiame šeimininkų name Costa Adeje, dėl ko visai nenusiminėme.  Strategiškai čia žymiai geresnė vieta, visai netoli pliažai,  šalia ir greitkelis TF-1, iš čia daug lengviau kur nors nuvažiuoti.

Iš aerouosto išsukome į autostradą TF-1 (Autopista del Sur), kuri juosia visą pietrytinę salos pakrantę – tęsiasi iki sostinės, o vakaruose baigiasi neilgai trukus už Costa Adeje.  Taigi, susitinkame prie prekybos centro Gran Sur (SurCentro Comercial&Ocio Gran Sur – tokie iškilūs objektų pavadinimai, bet ateityje aš juos trumpinsiu), tuo pačiu pasirūpinsime maisto produktais.  Svarbiausia vanduo.  Aplinkui vandenynas, o po mumis vulkaninė uoliena – natūralaus gėlo vandens čia nėra. Aleksandras iš kart perspėjo, kad maisto gaminimui vandenį reikia pirkti. Iš čiaupo vanduo neskanus, maistui netinka.  Varškės, kefyro, rūgpienio nėra nė kvapo.  Kruopų irgi ne kažin koks asortimentas – ryžiai ir tiek, įvairiausių pavidalų ir skonių. Neatsimenu, ar mačiau bent avižų, o apie grikius ir kalbėti nėra ko – jų nemačiau ir Slovakijoje.   Bet tiek to, kaip sako Vytas „ne valgyt važiuojam“ (ar „nevalgyt važiuojam“).  Pasiūla apsprendė mūsų racioną – optimizavus atrodė taip: pusryčiams makaronai su dešrelėmis, vakarienei  kiaušinienė, pietūs – alus ir bananai.  Paįvairinimui vaisiai, vynas.  Nukrypimo nuo šio standarto nebuvo nei dienos.

Atvykę iš oro uosto randame puikius pietus susitikimo garbei, Irina pasistengė.  Pažintis su iškilia asmenybe – Lokis gyvatės ašara, tarptautinių parodų žvaigždė, praeityje, nūnai -  solidžiai įmitęs, bet labai orus ir atidus šeimininkas, karališkasis korgis.  Jau pirmą naktį atėjo į mūsų apartamentus įsitikinti, ar svečiams ko netrūksta.   Kitomis naktimis ėmėme užsidarinėti duris, tai ilgai dūsaudavo anapus durų, skųsdamasis svečių netaktiškumu (uždaromi tik kiemo vartai – visos kitos durys atlapos – klimatas įgalina).

Po pietų išėjome apsidairyti – po nemiegotos nakties bijojome prigulti pokaičio – būtume smigę iki ryto.  Be to reikėjo nusipirkti higienos priemonių.

Turiu pasakyti vandenynas nuvylė – tokia didelė mėlynė.  Tolumoje dūluoja  kita sala – La Gomera (jeigu kas dar nežino , dalelytė El – reiškia vyras, La – moteris:  El Teide – vyras; La Gomera – moteris).   Oras – +30 C.  Virš kalnų drykso juodi sunkūs lietaus debesys – vaizdelis šiurpokas, tik apsisuk ir mauk namo, kol negavai kibiro vandens ant makaulės, bet šeimininkai mus įspėjo – tie debesys kalnų neperkopia, Costa Adeje lietus retenybė.  Laistomas kiekvienas augalėlis, o kas auga nelaistymo zonoje – ką gi, jo problema.  Bet užtai tie, kurie laistomi – oho, dailūs, gražūs, užauga iki įspūdingo dydžio.  Vytas puldinėjo prie kiekvieno ir nebučiavo jų tik dėl pastarųjų dygliuoto būdo – apsiribojo fotografavimu.  Jukos – nuo gležnučių daigelių kalnų tarpeklyje (apie tai vėliau) – iki prašmatnių šešiašakių ir devynšakių, pasipuošusių gigantiškais žiedynais.


Kita diena - spausti >>>>