Bandysime ir toliau verstis be gero žemėlapio. Kita vertus – dar yra galybė vietų, kur nebuvome, dar važinėti ir važinėti, pasivaikščiojimus atidėsime vėlesniam laikui.
Keliaujame rytine pakrante aukštyn, bet ne autostrada, o kalnų keliuku TF-28, neskubėdami, stabčiodami, kaklai ištįso nuo bandymų viską pamatyti. Važiuojame pro pasakiškus kanjonus (barrancos), gėrimės panoramomis (mirador). Tokia mažutė salelytė ir tiek joje grožybių. Pakeliui tikimės aplankyti keletą senoviškų miestelių – gal rasime žemėlapį . Chayofa. Nuoroda į La Camella – reklama skelbia kažką panašaus apie kupranugarių parką. Visai tikėtina – čia prirengta galybė pramogų turistams, reikia gi kažkaip iš jų išpurtyti pinigėlius.
Kelyje pastebime galybę tokių su Loro parko ženklu ant galinio stiklo – patogu, iškart žinai ko iš jų laukti. Bet ir mes tokie patys. Kelias TF-28 nėra toks jau baisiai nuošalus. Dažnai matome nuvažiavimus į autostradą. Turistų patogumui padarytos „kišenėlės“ su kelio ženklu „fotografuokite“. Kalnuose išvedžioti akvedukai, bet šiandien tikriausiai nefunkcionuojantys. Terasų liekanos rodo žemdirbystę šiuose kraštuose esant apmirusią.
Nors vienoje vietoje ilgai fotografavome apželdintas terasas – tikriausiai kieno nors užmiesčio vila.
Mirador de la Centinela. Pasakyti „gražu“ neužtenka. Yra restoranas, bet dar anksti, uždarytas – svečių tikriausiai laukiama vakare. Vanagiukai laigo, gainiojasi viens kitą. Peizažas link horizonto prisėtas didesnių ir mažesnių krateriukų. Tolumoje matosi Roque Jama.
Tamaide. Pro čia važiuoja 416 maršruto autobusai. Autobusai važiuoja greičiau, nei automobiliukai, pažymėti papūgos ir delfino ženklu. Šiaip jau greitis šiuose keliuose nedažnai įvardinamas. Važiuok kokiu nori greičiu – nusiridensi į barrancos – tavo problema. Bandėm išsiklausinėti vietinių, koks maksimalus leistinas greitis krašto keliuose. Sako „autostradoje 130“. Šitai mes suprantame – o krašto keliuose? Klausimas liko nesuprastas. Važiuok kaip nori, kaip manai kad saugu. O saugus greitis čia nedidelis, be to, niekas niekur neskuba. Su įjungtais žibintais dieną važinėti neprivaloma.
Arico. Ženklas „i“ - sekam paskui jį, apsukame ratą, atsiduriame pagrindinėje aikštėje (bažnyčia, municipalitetas, didžiulė juka, tiesiog gigantiška), visur tuščia, žmonių nėra.
Nežinau ar radome tą „i“, laipiojimo, vaikščiojimo ir kitų panašių dalykų parduotuvėlę aptikome, ilgai negalėjome prisišaukti pardavėjo. Jam atsiradus išsiaiškinome, kad žemėlapį jis turįs, betgi vienintelį parduotuvėje: parodė daug mačiusį, pagarbiai suklijuotą veteraną. Jam, esą, jaunam verslininkui neužtenka lėšų laikyti parduotuvėje brangius žemėlapius. O visą tą šlamštą, išeina, apsimoka? Tiek to. Gal čia turistai ir nedažnai užklysta.
Mūsų tikslas šiandien elegantiškai peršokti į kelią TF-24 neužsukant į miestus, ir pro El Teide TF-21 grįžti namo. Reikia geltonai pažymėtu šunkeliu prasmukti į La Esperanza (El Rozario). Be kita ko buvome įspėti, kad prasidėjo kiškių medžioklės sezonas ir miškuose neabejotinai sutiksime medžioklių, pamatysime automobilius su šuniukų narvais. Kol kas matome eukaliptus, plevėsuojančia žieve, gigantiškas opuncijas – ir dar kažką, kas kažkokiu būdu randa drėgmės šaltinį ir džiugina vešliu stotu. Kairėje pusėje kalnai, dešinėje fantastiškas vaizdas į slėnį ir į vandenyną, paįvairintas miesteliais ir nedideliais krateriukais, kaip Mažojo Princo. Malamės tarp El Tablero ir San Isidro po kelis kartus apsigręždami ir važiuodami atgal, ieškom to reikalingojo kelio į La Esperanza. Galų gale išsimalame į kažkokį šunkelį, baisiai duobėtą, palei kažkokius daržiukus kylame aukštyn menkai betikėdami sėkme, tačiau štai įsukam į mišką, o netrukus pamatome išsvajotąją rodyklę. Pico de las Flores . Šunkelis, kuriuo atvažiavome – TF-274. Pavalgom. Rodyklė Las Raices – nuoroda lyg ir į kempingą, bet žemėlapyje kempingo šioje vietoje matyti neteko. Tiesa, mums jo ir nereikia.
Važiuojam TF-24 per vešlų mišką: eukaliptai, pinijos ilgiausiais minkštais spygliais, netrukus mus apsiaučia rūko tumulai, iriamės pro debesis, sustojam, fotografuojam, vėl važiuojame, vėl sustojame. Pakylam virš debesų, ir štai visa didybe pasirodo El Teide.
Kalnas, miškas, debesys, El Teide, horizonte vandenynas. Miške medžiokliai su šuneliais. Šaudant negirdėjome.
O štai dar gamtos kūrinys: juodas sluoksnis, baltas sluoksnis, pilkas sluoksnis – toks didžiulis tortas. Na, labai didžiulis, atrodo neįtikėtinai. Žinoma, nesustoti pamačius tokį vaizdą neįmanoma.
Arčiau El Teide jau pažįstamas mėnulio peizažas, primena arimą, sodrios lietuviškos žemelės bulvių lauką, suartą negrabaus artojo. Tik vagos daug kart didesnės ir kietos, akmeninės.
Aptarti įspūdžių nešini keliais buteliais vyno užsukome pas šeimininkus. Rytoj, pasigyrėm, trauksime į Masca (dar viena vieta, kur galima vaikščioti be žemėlapio – tarpeklio dugne nelabai kur nuklysi).
Sako, Lietuvoje minusinė temperatūra. Čia prie vandens +30,
aukščiau šalčiau, +25...