Šiandien važiuojam į pačią šiaurinę salos dalį, labai mažai apgyvendintą žmonių, eisime taku PR TF 6. Šita kelionė buvo suplanuota jau seniai, dar Vilniuje. Važiuoti toli, nuo Santa Cruz kelias labai vingiuotas. Pėsčiomis reikia nueiti nemažai ir noriu atgal bent iki greitkelio nuvažiuoti dar nesutemus. Eisime gan aukštose vietose, prisikrovėm drabužių, kuprinė pilna.
Žadintuvas, užstatytas 5 valandai, nesučirškė. Pabudau 7, greitai atsikėlėm, pavalgėm ir išvažiavom. Iki Santa Cruz važiavome maksimaliu leistinu 120 km/h greičiu apie 45 min, iki mūsų tikslo Chamorga dar apie 40 min. Važiuojant TF123 prie Chinobre (970m asl) oro temperatūra +18C, debesys dengia kelią. Chamorgoj (478m asl) kiek šilčiau. Mobilaus ryšio nėra, jo nebus ir visą likusį kelią. 10 val. pradėjome leistis žemyn Camino Chamorga taku (PR TF 6) Barranco de Roque Bermejo tarpekliu. Tarpeklis gražus, vėjo beveik nėra, kaitina saulė. Netoli apačios apleista sodyba Casas Blancas, viename kambaryje išlikęs stogas, iššluotos grindys, kambarys tinkamas pernakvoti.
Dar žemiau kaimas Roque Bermejo, čia yra ir apleistų, ir gyvenamų namų. Yra prieplauka, matyt visas ryšys su išoriniu pasauliu palaikomas vandeniu. Ko gero, yra net dvi kavinės, bent jau ant dviejų pastatų pritvirtintos lentelės su Coca Cola reklama. Elektros tinklo laidai, mus lydėję leidžiantis, nusuka į švyturį. Namuose nėra elektros, išskyrus sukuriamą iš saulės ir vėjo energijos. Tai reiškia, kad čia nėra televizijos, interneto, kompiuterių, mobilaus ryšio, prie ko mes taip esam pripratę. Nėra elektros - nėra ir šaldytuvo, o mes neįsivaizduojame gyvenimo be jo. Grožis grožiu, bet kažin ar čia norėčiau gyventi... Ant vieno namo stogo stovi radijo ryšio antena, matyt vienintelis operatyvus ryšys su pasauliu. Bet ir čia matome rusų turisto atsižymėjimą ant tako rodyklės – aštriu daiktu išrėžta „ХУЙ“... Matėme keletą žmonių, jie užsiima žemės ūkiu. Vaizdai fantastiški, bangos daužo uolas, netoliese uola Roque Bermejo. Gan gražus, nedidelis juodo smėlio pliažas, bet maudytis neišdrįsome, be to spaudžia laikas, neaišku kiek jo prireiks praeiti maršrutą, o nakvynei nepasiruošę. Nusileidžiame iki prieplaukos, tikriausia čia atplukdo turistus, nusipirkusius apžvalginę kelionę. Visiška izoliacija.
Pakylame iki švyturio, karšta, spigina saulė, pavėsio ir vėjo nėra. Švyturys dirba automatiniu režimu, aptarnaujančio personalo nėra, iki jo atvesta elektra, dar yra ir saulės baterijos. Kiek paėjus takas dalinasi, rodyklė rodo PR TF6.1, jo mums nereikia, PR TF6 rodyklės nėra, jo kryptimi ant akmens nupieštas kryžius, kaip ir tako PR TF6 toliau nėra. Tačiau takas yra, mes juo ir nueiname. Žmonių ilgai nesutikome, jau pradedu įtarti ką nors negera, gal toliau kur nuplautas takas ir negalima praeiti, bet sutinkame gal dešimties žmonių grupę ir abejonės išsisklaidė. „Hola“ – sakau jiems, „Hola“ – atsako jie man, nors veido bruožai ir tartis išduoda juos esant ne ispanais. Tolumoje matosi Roques de Anaga salos, į kurias daužosi bangos. Prieiname šaltinį Del Junquillo, iš išbetonuotos sienos išvestas vamzdis su kraniuku, atsigėrėme, prisipylėme 1 ltr vandenio, kurį jau buvome išgėrę. Vieta gerbiama, sumūrinta kaip koplytėlė, padėtos gėlės.
Šaltinis mums labai pagelbėjo, buvom pasiėmę 2 ltr vandens, per visą žygį išgėrėme 3 ltr, smarkiai kaitina saulė, karšta. Manau, kad čia viskas susiveda į vandenį – nėra vandens, nėra gyvenimo. Mes pripratę, kad atsukus čiaupą bėga geriamas vanduo. Čia nėra čiaupo, iš vis mažai kur yra vandens. Net ten, kur gyvename, iš čiaupo bėga neskanus, maistui netinkamas vanduo. Maistui vanduo perkamas parduotuvėje 5 ar 8 ltr talpos buteliais.
Visą laiką lydi bangų šniokštimas, nors okeanas toli apačioje. Žemai ant kranto matome apleistą namą. Panašu, kad ir šioje vietoje anksčiau iš kalnų tekėjo vanduo, bet jis išseko ir gyventojams teko palikti sodybą. Sausuma į sodybą ką nors atsinešti labai sudėtinga ir sunku, o prieplaukos nesimato. Bet vieta fantastiška, fantastiški vaizdai ir nenustojantis bangų šniokštimas. Įžiūrėjome ir ūkinius pastatus, gal buvo laikytos ožkos. Priėjome prie apleisto, apgriuvusio namo prie tako, Finca Los Orobales, tai ne piemenų laikinas būstas, buvęs gyvenamas namas. Tikriausia gyventojus jį palikti privertė ta pati vandens problema.
Uola vandenyje, Roque de Dentro, 178 m aukščio.
Toliau dar vienas apleistas būstų kompleksas, prisiglaudęs prie didžiulio akmens, aplink vandens nematyti. Žmonės čia gyveno labai skurdžiai. Netoliese, kiek žemiau, matome kelis namus, panašu, kad žmonės čia gyvena iki šiol. Žinant kalbą būtų įdomu pas juos nueiti ir pasišnekėti, bet mes dar prastesnėje situacijoje nei šunys – sako, kad jie viską supranta, tik pasakyt nemoka... Prieiname žemėlapyje pažymėtą kaimelį Las Palmas, kokie 5 statiniai, kai kurie neblogai išsilaikę, kai kur gyvenama, matom pririštą asilą ir narvą su vištomis. Atsiskyrėliškas gyvenimas. Nėra elektros, nėra mobilaus ryšio, mažai vandens, malkų, ar mes galėtume tokiomis sąlygomis gyventi? Bet vaizdai nuostabūs. Pailsim po kaktusų siena, vienintelis pavėsis. Vida netyčia prie vieno prisiglaudžia ir į petį prisivaro spyglių, dar ilgai jie ją kankins. Vėl pirmyn, į karštį. Galų gale matom kaimą El Dragillo (180 m asl) – ten reiks pasukti į kalnus. Iki jo ateina kelias, čia gyvenimas jau visai kitoks.
Rodyklė pašaipiai rodo – Chamorga 2,7 km. Lygumoje tai ne atstumas, o čia... Pavalgėme, žiūrime kur eiti, o ten tik aukšti kalnai, jokios žemesnės vietos nematyti. Taigi, į viršų, iš pradžių palei daržus, paskui krūmus, stačiais laiptais. Status kopimas, nugarą kaitinanti saulė, po dienos vaikščiojimo... Jaučiu kaip prakaitas teka nugara iki diržo ir dar žemyn, jėgos senka.
Taip apie valandą, kol įeiname į lapuočių mišką. Taip, čia lapuočių miškas, toks retas Tenerifėje. Čia nėra kaktusų, lydėjusių mus visą kelią, čia visai kitoks klimatas. Mums sakė, kad kažkur Tenerifėje rudenį auga grybai - gal čia?
Miške pavėsis, šalčiau, takas ne toks status. Dar 40 min. kopiame mišku ir mes perėjoje. Dabar rodyklė sako – Chamorga 0,5km. Taigi, per pusantros valandos sunkaus ėjimo nuėjome 2,2 km, pakilome apie 500 m. Dabar jau žemyn, bus lengviau. Pailsime, čia šalta, pasikeičiu visiškai šlapią maikutę į sausą, šlapią pririšu prie kuprinės, taip greitai ji išdžius. Dar 20 min. žemyn ir prieiname Chamorgą. Važiuojant atgal termometras kalnuose vėl rodo +18C, debesys kaip dūmai iš kamino veržiasi per kelią. Labai gražus debesų žaidimas, jie čia pat, juos galima paliesti ranka. Vingiuotas kelias TF123 ir TF12 iki San Andres, na o čia jau greitkelis.
Trumpai. Vandenio reikia daug, 1 ltr žmogui mažai, tiesa, jo galima pasipildyti pakeliui iš šaltinio, jei jame bus vandens. Buvom įsidėję šiltų drabužių ir neperšlampamus apsiaustus, neprireikė. Ar tikrai jų nereikia negaliu teigti, nes jei pradėtų lyti reiktų eiti vis tiek, maršrutas netrumpas ir pusiaukelėje jo baigti neišeitų. Išėjome 10, parėjome 18. Namo grįžome jau tamsoje. Geriau atvažiuoti 8-9 val., tada daugiau laiko iki tamsos ir nereikia skubėti, galima daugiau pažioplinėti. Batai reikalingi geri, ėjome su trekingo, su sportiniais būtų žymiai sunkiau ir pavojingiau. Nuostabūs vaizdai, vienoje pusėje okeanas, kitoje kalnai, jie atperka kelionės sunkumą. Tačiau reikia blaiviai įvertinti savo jėgas – maršruto gale, po visos dienos ėjimo po saule, reikia pakilti apie 500 m aukštyn. Paskutinę ir sunkiausią valandą labai pagelbėjo miškas.
Ko gero maršrutą geriau eiti priešinga kryptimi, nusileisti gan stačiu taku žygio pradžioje yra nesunku. Kelionės pabaigoje atsižvelgiant į laiką, jėgas ir norus galima nuspręsti, ar nuo švyturio El Faro nusileisti 250 m į nuo civililizacijos tolokai esantį Roque Bermejo kaimą, nueti į pliažą pasimaudyti, ar kelionę sutrumpinti ir kiek aukščiau švyturio pasukti PR TF6.1 taku.