Atsikėlėme gan vėlai, pavalgėm ir išvažiavom. Iki Aronos, dar kiek į vakarus, Vento. Automobilį paliekam Vento kaimelyje prie pat žemėlapyje žaliai pažymėto tako, vedančio į Roque del Conde kalno viršūnę, pradžios. Perėjus per kelis nedidelius kanjonus prasideda platus takas, bet jis tęsiasi neilgai, toliau paprastas kalnų takelis. Netoli keistas kalnas su smailia viršūne – Roque Imoque. Šalia jo gilus kanjonas, turėtų būti gražu, reikės ten nueiti.
Debesys užstoja saulę, nėra taip karšta, o kai papučia vėjas, tai ir žvarbu. Perėjus į vakarinę kalno pusę net apsivilkau striukę, tačiau neilgai trukus nusivilkau, nes pasijutau šlapias nuo prakaito. Pakilimas iš viso apie 500 m., užtrukome 2,5 val., neskubėjome. Mūsų kalno viršus beveik plokščias, didelė laukymė. Gražūs vaizdai į pakrantę, kitus kalnus. Jei gerai įsižiūrėtume, tikriausia pamatytume ir namą, kuriame šiuo metu gyvename.
Netoliese, bemaž tame pačiame aukštyje plevena ir klykauja sakaliukas. Anądien matėme stendą su faunos atvaizdais ir nustebome: didžiausias plėšrus sparnuotis šiuose kraštuose – raibasis pelėsakalis, toks pat, kurių gimimą ir augimą stebėjome Lietuvoje, tiesioginėje transliacijoje iš pelėsakalių lizdo.
Stebina kaktusų daugybė, ir jei apačioje dominuoja opuncijos (plokšti lapai), tai viršuje milžiniški, 3 m. kaktusai beveik stačiakampiais (pjūvyje) stiebais. Nusileidę paslampinėjom po Aroną, miestelis senas, siaurom gatvelėm. Smarkiai įdegiau veidą, nors kepurę nusiimdavau tik kai nebuvo saulės.
Kelionei pasiėmėm 1 litrą vandens, mažai, reikėjo taupyti, kitą kartą reikės pasiimti daugiau.